Kartais žmonės klausia, koks jausmas yra rašyti? Kurti? Kaip gimsta mintis? Kaip renkiesi temą? Būna visaip. Kartais – romantiškai, kartais – liūdnai ar ilgesingai, bet beveik visada – skubant. Skubant užrašyti tai, kas plaukia žodžių vaizdais. Tie vaizdai – kaprizingi – jie nelaukia, kol pasiimsi TĄ rašiklį ar TĄ užrašinę. Jei nespėji „plaukti“ lape eilutėmis kartu su jais, vaizdai tiesiog išeina. Kartais sugrįžta fragmentais, nuotrupomis, bet niekada – tokie pilni, kokie galėjo plaukti, kol tu ieškojai rašiklio. Todėl pas mus namuose visur yra kažko, su kuo galima rašyti – flomasteriai, pieštukai, rašikliai, popierius… Kartais ateinantiems vaizdams, kaip ir ilgai lauktiems svečiams, norisi ypatingai pasiruošti – susikurti aplinką, kuri įkvepia. Kartais – pavyksta. Bet kartais eilės ateina tada, kada joms norisi. Tiesa, kadangi eilės mėgsta plaukti lengvai ir nemėgsta sunkių laikrodžių, neretai ateina tokiu laiku, kai kiti ramiai miega ir netrukdo žodžiams lietis laisvai. Ką tuomet veikiu aš? Dažniausiai snūduriuoju ir iš pradžių bandau save įtikinti, kad šį kartą atsiminsiu viską, po 3 posmelio bumbėjimo pašnibždomis pradedu tuo dvejoti, tada greit keliuosi ir užsirašau. Ką užsirašau? Tai, ką diktuoja atkeliavę svečiai – vaizdai, mėgstantys plaukti eilėmis…

Kai vaizdai išplaukia ant lapo, viduje lieka tylu tylu. Ir šviesu. Nes kažkam gimstant, visuomet kažkas atmiršta arba persikeičia…